AUŠRA ADOMAITIENĖ
Pradinio ugdymo mokytoja metodininkė
Pirmoji rugsėjo diena man prilygsta Naujųjų metų dienai. Pusmečiui suplanuoti nauji darbai sužymėti kalendoriaus lapeliuose. O malonūs praėjusių dienų prisiminimai švelniai nusėda nuotraukų albumuose ir slapčiausiose sielos kertelėse.
Jau daugelį metų pirmoji rugsėjo diena man atneša ramybę, nes einu savo širdies keliu ir esu ten, kur turiu būti, darau tai, ką turiu daryti – tai mano pašaukimas. Už visus pasiekimus esu dėkinga savo buvusiems, esamiems ir būsimiems mokytojams ir mokiniams, nes, pasak Richardo Bacho, „visi mes esame mokiniai, atlikėjai ir mokytojai, o vienintelė pareiga – būti ištikimam sau, būti autentiškam“.
Su kiekviena grupe besimokančiųjų mokausi ir aš pati. Juk ne veltui yra toks posakis, kad „geriausiai išmoksti tada, kai mokai kitus“. Mane nuolat lydi rašytojo Richardo Bacho žodžiai: „Mokytis – tai atrasti, ką jau seniai žinai, daryti – tai parodyti, jog tai žinai, mokyti – priminti kitiems, ką jie žino taip pat gerai, kaip ir tu.“
Pasirinkusi mokytojos profesiją supratau, kad mokyti yra mano misija, t. y. šventa pareiga, kurią turiu vykdyti kantriai ir atsakingai. Visada, kai tik man reikia įkvėpimo ar pagalbos, ateina mano nebylieji mokytojai – knygos. Vienoje protingoje knygoje perskaičiau, kad „tikėjimas yra tik ėjimas savo širdies keliu”. Nuo šiol bet ką darydama paklausiu, ar einu savo širdies keliu? Jeigu darai tai, nuo ko tampi laimingas, vadinasi, eini teisingu keliu.