Lapkričio 21 d. (ketvirtadienį) Šiaulių Gegužių progimnazijoje rinkosi miesto septintokai. Mokiniai, lydimi savo lietuvių k. ir literatūros mokytojų, atvyko dalyvauti į jau tradicine tapusią Šiaulių miesto 7-okų viktoriną „Kalbos ir literatūros labirintuose“.
Šių metų viktorina buvo skirta ne tik ugdyti mokinių kalbinį, kultūrinį ir literatūrinį išprusimą, skatinti pozityvų požiūrį į skaitymą, bet ir paminėti ŽEMAIČIŲ KALBOS IR ŽEMAITIŠKO RAŠTO metus. Todėl neatsitiktinai susirinkusiuosius žemaitiškai skambančia daina pasveikino Šiaulių Gegužių progimnazijos vokalinis ansamblis „La Fa“ (vadovė mokytoja R. Janulienė), žemaitiškai su dalyviais sveikinosi ir viktorinos vedėjai, skambiu žemaitišku žodžiu kreipėsi progimnazijos direktorė, žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ pirmininkė Silvija Baranauskienė.
Pristatę savo keturių narių komandas, septintokai kibo į darbą. Jų laukė du turai iš kalbos ir literatūros. Atsakydamai į viktorinos klausimus, mokiniai turėjo galimybę iš viso surinkti 30 taškų. Dalyviams buvo pateikiama literatūros klasikos klausimų, QR kodais paslėptų užduočių, gramatinių rebusų, žemaitiškų galvosūkių…
Nors bet kuriose varžytuvėse bene pagrindinis tikslas yra tapti geriausiu iš geriausių, čia vyravo draugiška atmosfera: buvo girdėti ir tikrų džiaugsmo šūksnių, ir tylių nusivylimo atodūsių, ir rimties. Kai viktorina jau ritosi pabaigos link, o vertinimo komisija susikaupusi palinko prie komandų vertinimo lapų, miesto septinkokai gavo dar vieną unikalią patirtį: viktorinos vedėjos Mėta ir Gabija prabilo žemaitiškai ir perskaitė A. de Sent Egziuperi „Mažojo princo“ ištrauką. Kuo gi žemaitiška šnekta blogesnė už prancūzišką čiulbėjimą?..
Sužinoję šį tą naujo, pasižiūrėję į kitus ir pasirodę patys, viktorinos „Kalbos ir literatūros labirintuose“ dalyviai išgirdo vertinimo komisijos verdiktą. Geriausiais tapo Dainų progimnazijos septintokų komanda (mokytojos A. Valaikienė ir V. Tolvaišienė). Antri liko Salduvės mokiniai (mokytojos S. Grikienė ir R. Čirplienė), o trečia vieta tenkinosi svečiai iš Gytarių ugdymo įstaigos (mokytoja I. Vizgailienė). Popietė, skirta mūsų gimtosios kalbos žodžiui, prabėgo akimirksniu. Dalyviai džiaugėsi turiningai praleistu laiku, gal kiek keistoka, bet kartu ir malonia ausiai žemaičių kalba ir savo pasiekimais. Kurį laiką atminty liks naujos žinios, nedrąsios šypsenos, žemaitiškas paprastumas ir trapi paauglių bendrystė. Kaip gerai, kad „tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių prabočių, t. y. savo kalbą“ (S. Daukantas).
